KBK
1671 Sakramentalijos pirmiausia yra asmenų palaiminimai ir (valgio, daiktų, vietų) pašventinimai. Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Dėl to Bažnyčia laimina, šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.
1672 Kai kurių palaiminimų bei pašventinimų veikimas yra tvarus: jie pašvenčia asmenis Dievui, o daiktus bei vietas paskiria vien tik liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių įšventinimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir rūbų, varpų ir t. t. šventinimą.
1673 Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo Piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus,7 ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir uždavinį išvarinėti demonus.8 Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia išmintingai elgtis ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių.9 Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasine galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su Piktojo buvimu, o ne su liga.