Kristus pasiuntė savo mokinius: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19-20).
Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.
Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo apeigos: krikštyti (gaikiškai “baptizein”) reiškia “panardinti”, “panerti”. “Panardinimas į vandenį” simbolizuoja krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip naujas kūrinys.
Šis sakramentas dar yra vadinamas Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas “neįeis į Dievo karalystę”, kaip skelbia Kristus.
Šv. Grigalius Nazienzietis taip kalba: “Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų […]. Mes jį vadiname dovana, malone, […] patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji), apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas”.
Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio antspaudo Krikštas negali būti kartojamas.
Krikštija vyskupai, kunigai ir diakonai. Bažnyčia mano, kad Krikštas yra būtinas išgelbėjimui, o Dievas trokšta išgelbėti visus žmones, tad, reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę. Kiekvienas krikščionis turėtų mokėti pakrikštyti.
Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Su savo kunigu dėl jų Krikšto tariamasi iš anksto, kad tiek tėvai, tiek krikštatėviai galėtų deramai jam pasirengti.
Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, tiek suaugusieji, tiek kūdikiai turi krikštatėvius, pasirinktus iš krikščionių. Krikštatėviai turi būti įsipareigoję rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir krikščioniškai gyventų. Krikštijant kūdikius krikštatėviai atstovauja tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui kiek reikia padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai turi dalyvauti bent jau paskutinėse katechumenato ir krikšto apeigose, kad krikštijant suaugusįjį, paliudytų jo tikėjimą, o krikštijant kūdikį – drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriame kūdikis yra krikštijamas.
Krikštatėviai, pasirinkti paties katechumeno ar jo šeimos, turi būti tokie, kad galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose, todėl jie turi būti pasirinkti krikštijamojo ar jo tėvų (globėjų); tokių nesant, krikštatėvius parenka klebonas ar krikštytojas. Pasirinktieji turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas, ir būti tam tinkami; jie turi būti pakankamai subrendę šioms pareigoms ir turėti nors 16 metų; būti įkrikščioninti – priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti. Krikštatėvis gali būti vienas – arba krikšto tėvas arba krikšto motina, arba abu. Jie turi būti katalikai ir, kad bažnytinė teisė jiems nedraustų atlikti šią pareigą. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku, tačiau tik kaip Krikšto liudytojas.
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami apeigų veiksmus bei žodžius, galime pajusti kokius lobius šis sakramentas ženklina ir perduoda kiekvienam naujai pakrikštytam žmogui. Tėvai norintys pakrikštyti vaiką turi asmeniškai kreiptys į parapijos kunigą, pateikti gimimo liudijimą ir prašyti krikšto.
KRIKŠTO ATMINTINĖ
KRIKŠTIJAMOJO VARDAS IR PAVARDĖ
……………………………………………………………………………………………………
GIMIMO DATA IR VIETA
……………………………………………………………………………………………………
TĖVO VARDAS IR PAVARDĖ
…………………………………………………………………………………………………..
MOTINOS VARDAS, MERGAUTINĖ IR DABARTINĖ PAVARDĖ
……………………………………………………………………………………………………
TĖVŲ ADRESAS
……………………………………………………………………………………………………
……………………………………………………………………………………………………
KOKIOJE BAŽNYČIOJE TĖVAI TUOKĖSI IR KADA
(Jeigu santuoka tik civilinė – nurodykite metrikacijos skyrių ir datą)
(nurodyti jeigu tėvai nesusituokę arba jei vaiką augina vieniša motina)
……………………………………………………………………………………………………
……………………………………………………………………………………………………
KRIKŠTO TĖVO VARDAS IR PAVARDĖ
……………………………………………………………………………………………………
KRIKŠTO MOTINOS VARDAS IR PAVARDĖ
……………………………………………………………………………………………………
KRIKŠTYNŲ DATA IR VALANDA
……………………………………………………………………………………………………
AR TIKRAI ŽINOTE, KAD JŪSŲ PASIRINKTI KRIKŠTATĖVIAI ATITINKA ŽEMIAU NURODYTAS SĄLYGAS
________________________________________________________
Krikštatėvių pareiga padėti pakrikštytajam gyventi krikščionišką gyvenimą, suderinamą su krikštu ir rūpestingai vykdyti su juo susijusias pareigas.
Tad būtina, kad asmuo, norintis tapti krikštatėviu, atitiktų šias sąlygas: nuo 16 metų, būtų katalikas, jau priėmęs Sutvirtinimo bei Švč. Eucharistijos sakramentą, gyvenantis pagal tikėjimą bei krikštatėviui prisiimamas pareigas.
Taigi, negali būti krikštatėviais asmenys nepriėmę Sutvirtinimo sakramento, gyvenantys nebažnytinėje santuokoje ar nepraktikuojantys katalikai. Šie asmenys negali tėvams nei padėti pakrikštytąjį katalikiškai auklėti, nei rodyti jam krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, kadangi patys negyvena tokio gyvenimo. Norintis priimti krikštą turi užpildyti šitą anketą.
Krikšto tėvai privalo pristatyti dokumentus įrodančius jog jie atitinka reikalavimams būti krikšto tėvais bent savaitę iki krikšto. (Kad turi įkrikščionijimo sakramentus, jei gyvenantys santuokoje kad turi Bažnyčioje palaiminta santuoka, iš savo parapijos, kad yra praktikuojantis katalikai)