Miroslavo parapija įkurta 1744 m., Vilniaus vyskupijos sinodo. LDK iždininkas Antanas Važinskas su žmona Terese 1763 m. pastatė naują medinę bažnyčią ir įkurdino marijonų vienuolyną. Vienuoliai įsteigė mokyklą. Į bažnyčią 1835 m. trenkė žaibas, ji sudegė. Pastatyta laikina, 1847 m. – nauja mūrinė bažnyčia ir vienuolynas.
1864 m. vienuolynas uždarytas. Marijonas kunigas Vincentas Grincevičius už išeinančiųjų į 1863 m. sukilimą prisaikdinimą 1864 m. ištremtas į Sibirą. 1895–1910 m. Miroslave klebonavęs Antanas Radzinskas 1897 m. atnaujino ir pailgino bažnyčią, pristatė dvi koplyčias. 1906 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas K. Stankaitis). Jis 1907 m. įsteigė biblioteką–skaityklą, surengė Miroslave pirmą viešą vakarą.
Atsitraukdami Rusijos kareiviai 1914 m. bažnyčią susprogdino. 1917 m. parengtas jos atstatymo projektas. Pamaldos laikytos buvusioje prieglaudoje. Kunigas Juozapas Lelešius su parapijiečiais bažnyčią atstatė 1918–1929 m. 1944 m. bažnyčia apniokota. Po karo klebonas kun. Antanas Šilingas ją suremontavo.
Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčia – grakščių proporcijų, dvibokštė, vienos navos, halinė, lotyniško kryžiaus plano. Bažnyčioje yra penki orderinių formų altoriai.
Šiandien Miroslavo parapija jungia 34 kaimus. Jos teritorija tęsiasi nuo Talokių kaimo iki Lazdijų rajono, nuo Nemuno iki Obelijos ežero. Parapijos teritorijoje yra įsikūrusios 7 sodų bendrijos, kuriose vis daugiau yra gausiai gyvenančių šeimų. Parapija glaudžiai bendradarbiauja su seniūnija, Miroslave esamais globos senelių namais, gimnazija. „Atminkime praeitį bet ir kurkime ateitį“.